minti

See also: minți

Aromanian

Alternative forms

minte

Etymology

From Latin mentem, accusative singular of mēns, from Proto-Indo-European *méntis. Compare Romanian minte.

Noun

minti f (plural mintsã or mints, definite articulation mintea or mintia)

mind

Derived terms

Chickasaw

Etymology

Inherited from Proto-Muskogean *ominti.

Verb

minti

To come

Descendants

Mobilian: mĩti

Hausa

Pronunciation

IPA^(key): /mín.tìː/
- (Standard Kano Hausa) IPA^(key): [mɪ́n.tìː]

Etymology 1

Borrowed from English minute.

Noun

mintī̀ f (plural mintōcī, possessed form mintìn)

minute (unit of time)

Etymology 2

Borrowed from English mint.

Noun

mintī̀ f (possessed form mintìn)

peppermint candy

Italian

Participle

minti m pl

masculine plural of minto

Lithuanian

Pronunciation

(mìnti) IPA^(key): /ˈmʲɪnʲtʲɪ/
(miñti) IPA^(key): /ˈmʲɪ̌nʲˑtʲɪ/
(mintì) IPA^(key): /mʲɪnʲˈtʲɪ/

Etymology 1

From Proto-Balto-Slavic *mínˀtei (“to rumple”).^[1] Cognate with Latvian mīt and Russian мять (mjatʹ, “to crumple; to knead”).

Verb

mi̇̀nti (third-person present tense mi̇̀na, third-person past tense mýnė) ^[2]

(transitive) to trample

Conjugation

Conjugation of *minti*
		1^st person	2^nd person	3^rd person	1^st person	2^nd person	3^rd person
		singular vienaskaita			plural daugiskaita
		aš	tu	jis/ji	mes	jūs	jie/jos
indicative tiesioginė nuosaka	present esamasis laikas	minù	mini̇̀	mi̇̀na	mi̇̀name, mi̇̀nam	mi̇̀nate, mi̇̀nat	mi̇̀na
	past būtasis kartinis laikas	mýniau	mýnei	mýnė	mýnėme, mi̇̀nom	mýnėte, mi̇̀not	mýnė
	past frequentative būtasis dažninis laikas	mi̇̀ndavau	mi̇̀ndavai	mi̇̀ndavo	mi̇̀ndavome, mi̇̀ndavom	mi̇̀ndavote, mi̇̀ndavot	mi̇̀ndavo
	future būsimasis laikas	mi̇̀nsiu	mi̇̀nsi	miñs	mi̇̀nsime, mi̇̀nsim	mi̇̀nsite, mi̇̀nsit	miñs
subjunctive tariamoji nuosaka		mi̇̀nčiau	mi̇̀ntum	mi̇̀ntų	mi̇̀ntumėme, mi̇̀ntumėm, mi̇̀ntume	mi̇̀ntumėte, mi̇̀ntumėt	mi̇̀ntų
imperative liepiamoji nuosaka		—	mi̇̀nk, mi̇̀nki	temi̇̀na	mi̇̀nkime, mi̇̀nkim	mi̇̀nkite, mi̇̀nkit	temi̇̀na

Participles of minti

adjectival (dalyviai)
	active	passive
present	mi̇̀nąs, mi̇̀nantis	mi̇̀nomas
past	mýnęs	mi̇̀ntas
past frequentative	mi̇̀ndavęs	—
future	mi̇̀nsiąs, mi̇̀nsiantis	mi̇̀nsimas
participle of necessity	—	mi̇̀ntinas

adverbial
special pusdalyvis		mi̇̀ndamas
half-participle padalyviai	present	mi̇̀nant
	past	mýnus
	past frequentative	mi̇̀ndavus
	future	mi̇̀nsiant
manner of action būdinys		mi̇̀nte, mi̇̀ntinai

Derived terms

verbs with prefixes

nouns derived from mìnti

mynėjas m, mynėja f
mynikas m, mynikė f
mynimas m (verbal noun)

Participle

minti̇̀ m (past passive)

nominative masculine plural of mi̇̀ntas

Etymology 2

From Proto-Indo-European *men- (“to think, mind”). Cognate with Latvian mît (“to guess, solve”); see also minė́ti (“to mention”).^[3]

Verb

miñti (third-person present tense mẽna, third-person past tense mi̇̀nė)^[4]

to remember
Jìs mẽna sàvo vaikỹstę.^[4]
He remembers his childhood.
(transitive) to solve
mįsles minti^[4] - to solve the riddles
(transitive) to name

Conjugation

Conjugation of *minti*
		1^st person	2^nd person	3^rd person	1^st person	2^nd person	3^rd person
		singular vienaskaita			plural daugiskaita
		aš	tu	jis/ji	mes	jūs	jie/jos
indicative tiesioginė nuosaka	present esamasis laikas	menù	meni̇̀	mẽna	mẽname, mẽnam	mẽnate, mẽnat	mẽna
	past būtasis kartinis laikas	miniaũ	minei̇̃	mi̇̀nė	mi̇̀nėme, mi̇̀nėm	mi̇̀nėte, mi̇̀nėt	mi̇̀nė
	past frequentative būtasis dažninis laikas	miñdavau	miñdavai	miñdavo	miñdavome, miñdavom	miñdavote, miñdavot	miñdavo
	future būsimasis laikas	miñsiu	miñsi	miñs	miñsime, miñsim	miñsite, miñsit	miñs
subjunctive tariamoji nuosaka		miñčiau	miñtum	miñtų	miñtumėme, miñtumėm, miñtume	miñtumėte, miñtumėt	miñtų
imperative liepiamoji nuosaka		—	miñk, miñki	temẽna	miñkime, miñkim	miñkite, miñkit	temẽna

Participles of minti

adjectival (dalyviai)
	active	passive
present	mẽnąs, mẽnantis	mẽnomas
past	mi̇̀nęs	miñtas
past frequentative	miñdavęs	—
future	miñsiąs, miñsiantis	miñsimas
participle of necessity	—	miñtinas

adverbial
special pusdalyvis		miñdamas
half-participle padalyviai	present	mẽnant
	past	mi̇̀nus
	past frequentative	miñdavus
	future	miñsiant
manner of action būdinys		miñte, mintinai

Synonyms

(to solve): mąstyti, spėti
(to name): duoti vardą

Derived terms

verbs with prefixes

atminti
- (reflexive) atsiminti
įminti
- (reflexive) įsiminti
praminti
priminti
- (reflexive) prisiminti
užminti
- (reflexive) užsiminti

nouns derived from miñti

minėjas m, minėja f
minikas m, minikė f
minimas m (verbal noun)

Related terms

(noun) mintis f

Participle

minti̇̀ m (past passive)

nominative masculine plural of miñtas

References

^ Derksen, Rick (2015), “minti I”, in Etymological Dictionary of the Baltic Inherited Lexicon (Leiden Indo-European Etymological Dictionary Series; 13), Leiden, Boston: Brill, →ISBN, page 319
^ “mìnti” in Balčikonis, Juozas et al. (1954), Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.
^ Derksen, Rick (2015), “minti II”, in Etymological Dictionary of the Baltic Inherited Lexicon (Leiden Indo-European Etymological Dictionary Series; 13), Leiden, Boston: Brill, →ISBN, page 319
↑ ^4.0 ^4.1 ^4.2 “miñti” in Balčikonis, op. cit.

[1] Derksen, Rick (2015), “minti I”, in Etymological Dictionary of the Baltic Inherited Lexicon (Leiden Indo-European Etymological Dictionary Series; 13), Leiden, Boston: Brill, →ISBN, page 319

[dlkz467_1-2] “mìnti” in Balčikonis, Juozas et al. (1954), Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.

[3] Derksen, Rick (2015), “minti II”, in Etymological Dictionary of the Baltic Inherited Lexicon (Leiden Indo-European Etymological Dictionary Series; 13), Leiden, Boston: Brill, →ISBN, page 319

[dlkz467_2-4] 4.0 ^4.1 ^4.2 “miñti” in Balčikonis, op. cit.

[1]

[2]

[3]

[4]